Spanielių veislės istorija

old_photo

Spanielių veislė – viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Populiari teorija apie spanielių veislės kilmę teigia, kad šie šunys kilę iš Ispanijos. Tai, istorikų ir veisėjų nuomone, patvirtina ir pačios veislės pavadinimas, kuri skamba panašiai kaip Chiens de l’ Espagnol  (Ispanų šuo, išvertus iš senovės prancūzų kalbos) arba Hispaniolus (Ispaniškas, išvertus iš lotynų kalbos). Ankstyvaisiais viduramžiais spanieliai nebuvo skirstomi ar klasifikuojami – taip buvo vadinami šunys, kurie atitiko tuometinį spanielių veislės suvokimą: turėjo ilgas, gauruotas ausis, margą kailį ir puikiai medžiodavo paukščius. Visgi XVI a. pradžioje spanielių istorijoje įvyko esminis pokytis – jie buvo suskirstyti į dvi grupes: lauko ir vandens spanielius. Lauko spanielius išskyrė dar į du pogrupius – „sustingstantys“ spanieliai, kurie nurodydavo medžiotojui kur slepiasi jo grobis (iš pastarųjų vėliau buvo išvesti anglų seteriai) ir „baidantys“ spanieliai, kurie baidydavo paukščius ir smulkius gyvūnus, taip suteikdami medžiotojams galimybę gerai prisitaikyti ir nušauti grobį. XVII a. „baidantys“ spanieliai dar kartą buvo perskirstyti į kelias grupes, atitinkamai jų dydžiui: didžiausi tapo springer, vidutinio dydžio – sasekso, o mažiausi – kokerspanieliais.

Vėliau, bėgant amžiams, spanielių veislės klasifikacijos medis ženkliai išsiplėtė.

Labiausiai paplitusios spanielių veislės pasaulyje:

Airių vandens spanieliai
Amerikiečių vandens spanieliai
Amerikiečių kokerspanieliai
Anglų kokerspanieliai
Anglų springerspanieliai
Fyldspanieliai
Kavalieriaus Karaliaus Karolio spanieliai
Klamberio spanieliai
Kooikerhondje (Olandų spanieliai)
Sasekso spanieliai
Rusų spanieliai
Velso (valų) springerspanieliai

Komentarai

comments