• Spanielių veislės istorija

    old_photo

    Spanielių veislė – viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Populiari teorija apie spanielių veislės kilmę teigia, kad šie šunys kilę iš Ispanijos. Tai, istorikų ir veisėjų nuomone, patvirtina ir pačios veislės pavadinimas, kuri skamba panašiai kaip Chiens de l’ Espagnol  (Ispanų šuo, išvertus iš senovės prancūzų kalbos) arba Hispaniolus (Ispaniškas, išvertus iš lotynų kalbos). Ankstyvaisiais viduramžiais spanieliai nebuvo skirstomi ar klasifikuojami – taip buvo vadinami šunys, kurie atitiko tuometinį spanielių veislės suvokimą: turėjo ilgas, gauruotas ausis, margą kailį ir puikiai medžiodavo paukščius. Visgi XVI a. pradžioje spanielių istorijoje įvyko esminis pokytis – jie buvo suskirstyti į dvi grupes: lauko ir vandens spanielius. Lauko spanielius išskyrė dar į du pogrupius – „sustingstantys“ spanieliai, kurie nurodydavo medžiotojui kur slepiasi jo grobis (iš pastarųjų vėliau buvo išvesti anglų seteriai) ir „baidantys“ spanieliai, kurie baidydavo paukščius ir smulkius gyvūnus, taip suteikdami medžiotojams galimybę gerai prisitaikyti ir nušauti grobį. XVII a. „baidantys“ spanieliai dar kartą buvo perskirstyti į kelias grupes, atitinkamai jų dydžiui: didžiausi tapo springer, vidutinio dydžio – sasekso, o mažiausi – kokerspanieliais.

    Vėliau, bėgant amžiams, spanielių veislės klasifikacijos medis ženkliai išsiplėtė.

    Labiausiai paplitusios spanielių veislės pasaulyje:

    Airių vandens spanieliai
    Amerikiečių vandens spanieliai
    Amerikiečių kokerspanieliai
    Anglų kokerspanieliai
    Anglų springerspanieliai
    Fyldspanieliai
    Kavalieriaus Karaliaus Karolio spanieliai
    Klamberio spanieliai
    Kooikerhondje (Olandų spanieliai)
    Sasekso spanieliai
    Rusų spanieliai
    Velso (valų) springerspanieliai